DOG AMBER

Po viešo susirašinėjimo su Gabriele, kuri šiuo metu yra Enzo šeimininkė, sulaukiau nemažai žmonių žinučių ir klausimų apie Enzo reabilitaciją. Kad nereikėtų į kiekvieną žinutę atsakinėti atskirai, noriu vieną kartą išsamiai papasakoti, kaip viskas buvo iš mano pusės.

Enzo į Klaipėdą pas mane atvyko praėjus maždaug 14–15 dienų po stuburo operacijos, atliktos Kaune. Tuo metu jis visiškai nevaldė galinių kojų, šlapinosi kateterio pagalba, nevalingai tuštinosi ir jau turėjo pragulą.

Būtent aš buvau ta, kuri susisiekė su veterinarijos gydytoju dėl Enzo reabilitacijos. Buvo sutarta, kad reabilitaciją suteiksiu nemokamai, mainais į Dog Amber centro viešinimą. Veterinarijos gydytojas perdavė šią informaciją Gabrielei, ji su manimi susisiekė ir vėliau Enzo atvežė į Klaipėdą.

Nuo tos dienos Enzo mano gyvenime buvo ne tik mano darbo centre, bet ir šeimoje.

Jis pas mane praleido nuo kovo 12 iki birželio 25d praktiškai 24/7. Juo rūpinausi ne tik Dog Amber centre – terapijas atlikdavau ir namuose. Enzo gyveno kartu su mano šeima iki liepos mėnesio.

Per visą šį laiką mano tikslas buvo vienas – padaryti viską, kas įmanoma, kad Enzo būklė gerėtų.

Per tą laiką jo būklė tikrai pasikeitė. Atsirado refleksai, jis pradėjo judinti uodegą, o vandenyje, atlikdamas terapiją, galėjo atlikti keletą žingsnių. Taip pat išnyko pragulos, kateterių naudoti nebereikėjo. Tai buvo ilgas, kasdienis darbas.

Tačiau po kelių mėnesių pradėjau nerimauti, nes Enzo neprogresavo taip, kaip tikėjausi ir kaip norėjosi matyti.

Todėl kreipiausi į Klaipėdoje dirbančius neurologijos specialistus. Jie Enzo ištyrė ir paaiškino, kad jis neturi giliojo skausmo jutimo. Taip pat paaiškino, kad gilusis skausmas ir refleksas nėra tas pats dalykas. Tai, kad šuo vandenyje gali atlikti tam tikrus judesius, dar nereiškia, kad jis gali savarankiškai vaikščioti sausumoje.

Man, kaip reabilitologei, buvo labai sunku tai priimti.

Aš bandžiau parodyti vaizdo įrašus, kuriuose Enzo juda vandenyje, juda jo uodega, atlikdamas terapiją jis žengia kelis žingsnius. Labai norėjau tikėti, kad tai reiškia, jog jis dar gali atsistoti ant keturių kojų.

Tačiau specialistai paaiškino, kad jo stuburo smegenų pažeidimas yra labai sunkus ir prognozė vaikščiojimo atžvilgiu yra labai nepalanki.

Man to nepakako. Norėjau dar vienos nuomonės, todėl susisiekiau su veterinarijos gydytoju Austrijoje. Vaizdo skambučio metu papasakojau visą Enzo istoriją, jo traumą, operaciją ir reabilitacijos eigą. Įvertinus situaciją man taip pat buvo pasakyta, kad stuburo pažeidimas yra labai didelis ir savarankiško vaikščiojimo galimybės labai menkos.

Tai buvo didžiulis nusivylimas.

Po tiek mėnesių darbo, meilės ir pastangų labai sunku išgirsti, kad šuo, kuriam atidavei tiek savęs, galbūt niekada nevaikščios.

Po šių specialistų išvadų susisiekiau su Gabriele birželio 23d. ir pasakiau, kad reabilitaciją nutrauksiu, nes nematau realios galimybės Enzo atsistoti ir vaikščioti keturiomis kojomis. Pasakiau, kad ji gali atvykti jo pasiimti.

Gabrielė atvyko jo pasiimti birželio 25d. Jai perdaviau visą informaciją, kurią buvau gavusi iš veterinarijos specialistų.

Tuo metu taip pat paklausiau, ką jai sakė veterinarijos gydytojas, operavęs Enzo. Ji man atsakė, kad Enzo taip pat nevaikščios.

Tai man sukėlė daug klausimų, nes man ši informacija nebuvo perduota tuo metu, kai Enzo buvo atvežtas pas mane.

Aš taip pat buvau prašiusi veterinarijos gydytojo išrašo. Jo negavau, nes Gabrielė teigė, kad jai jo nedavė. Ji žadėjo išrašą atsiųsti, kai pasiims Enzo, tačiau iki šiol jo negavau.

Noriu pabrėžti ir dar vieną dalyką.

Iki birželio 25d Enzo ir Gabrielės bendravimas buvo labai ribotas. Per tuos 3,5 mėnesius Gabrielė Enzo aplankė vieną kartą. Maisto atsiuntė tris kartus, kelis kartus – sauskelnių ir palučių. Paskutinį kartą dalis jų net buvo grąžinta kartu su Enzo.

Aš to nerašau tam, kad kažką kaltinčiau. Tiesiog atsakau žmonėms, kurie manęs klausia, kas realiai rūpinosi Enzo tuo laikotarpiu.

Visą tą laiką jis buvo mano atsakomybė. Jis gyveno mano namuose, buvo prižiūrimas dieną ir naktį, vedamas į terapijas, atliekamos procedūros, pratimai, masažai ir kita reabilitacija.

Todėl man labai skaudu, kai šiandien viešai atsiranda kaltinimai, kad Enzo iš mano namų buvo pasiimtas neprižiūrėtas ar blogos būklės.

Dėl paminėto šlapimo pūslės uždegimo taip pat noriu paaiškinti: tokios būklės šuniui, kuris pats normaliai neištuština šlapimo pūslės, šlapimo takų infekcijos yra viena iš galimų komplikacijų. Enzo šlapimo pūslę reikėjo reguliariai ištuštinti. Tai nėra savaime įrodymas, kad šuo buvo neprižiūrimas.

Taip pat buvo viešai parodytas vaizdo įrašas, kuriame Enzo lankosi pas Paulių, tikrinasi sveikatą, o jo tyrimai, kaip buvo nurodyta, buvo geri. Buvo pasakyta ir tai, kad Enzo vis dar nejaučia galinių kojų ir nevaikšto, tačiau pragulų neturi.

Tai buvo jau po to, kai Enzo išvyko iš mano namų.

Todėl man sunku suprasti, kodėl vėliau buvo pasirinkta viešai mane kaltinti dėl jo būklės.

Aš nesakau, kad galiu tiksliai žinoti, kokia bus Enzo ateitis. Niekas negali pažadėti, kad šuo niekada neatsistos ar nepasieks dar kažkokio progreso.

Tačiau mano, kaip reabilitologės, nuomone, atsižvelgiant į Enzo patirtą traumą, dabartinę neurologinę būklę, tai, kad praėjo jau 8–9 mėnesiai nuo traumos, ir specialistų, su kuriais konsultavausi, išvadas, prognozė savarankiškai vaikščioti yra labai nepalanki.

Aš labai norėjau tikėti, kad Enzo vaikščios. Labai norėjau, kad visas mūsų darbas turėtų tokią pabaigą.

Deja, ne visada meilės, darbo ir pastangų pakanka tam, kad pakeistume tai, ką padarė labai sunki trauma.

Man svarbiausia, kad tuo metu, kai Enzo buvo pas mane, jis buvo prižiūrimas, mylimas ir gavęs viską, ką aš galėjau jam suteikti.

Visa ši istorija tikriausiai nebūtų išėjusi į viešumą, jeigu po visko būtų buvę bent elementarus žmogiškas „ačiū“ ir būtų laikomasi to, dėl ko buvome susitarusios – Dog Amber centro viešinimo.

Deja, vietoje to sulaukiau blokavimo, kaltinimų ir viešo mano darbo menkinimo.

Aš suprantu Gabrielės nusivylimą. Man pačiai buvo labai skaudu suprasti, kad Enzo galbūt niekada nebegalės vaikščioti. Tačiau svetimo žmogaus darbo ir kelių mėnesių kasdienės priežiūros rezultatų prisiėmimas sau nėra sąžiningas.

Todėl šiandien nenoriu daugiau ginčytis.

Enzo linkiu stebuklo. Nuoširdžiai.

O Gabrielei linkiu daugiau sąžiningumo, pagarbos ir supratimo, kiek daug žmonių prisidėjo prie Enzo kelio.

Aš savo darbą dėl Enzo padariau iš širdies. Ir dėl to nesigailiu. ❤️

Postą papildau ir paaiškinu, nes yra neatitikimų ir klaidingai suprantama.

Noriu aiškiai pasakyti ir tai, kad Gabrielė tuo laikotarpiu taip pat rūpinosi Enzo. Ji vieną kartą jį aplankė, kelis kartus atsiuntė maisto, taip pat siuntė sauskelnių ir palučių. Aš to tikrai nepateikiu kaip priekaišto – priešingai, tai buvo jos būdas prisidėti ir pasirūpinti Enzo reikalingomis priemonėmis.

Aš Enzo eutanazijos nesiūliau ir niekam nebrukau minties jo užmigdyti.
Aš Gabrielei perdaviau tai, ką man pasakė veterinarijos gydytojas.

Specialistas kalbėjo apie Enzo gyvenimo kokybę. Jis paminėjo, kad Enzo šešerius metus gyveno normalų gyvenimą – lakstė keturiomis kojomis, judėjo laisvai, galėjo daryti tai, ką nori. O dabar dėl labai sunkios traumos jo galimybės yra visiškai kitokios.

Veterinaro nuomonė buvo išsakyta ne apie tai, kad Enzo „reikia atsikratyti“, o apie tai, kad tokios būklės gyvūnui reikia vertinti gyvenimo kokybę, galimas komplikacijas ir tai, ar jo gyvenimas nesukelia daugiau kančios nei gyvenimo džiaugsmo.
Buvo kalbama ir apie tai, su kokiomis komplikacijomis tokios būklės didelės veislės šuo gali susidurti ateityje – pragulomis, pasikartojančiomis šlapimo takų infekcijomis, nuolatine šlapimo pūslės priežiūra, labai ribotu judėjimu ir būtina nuolatine žmogaus pagalba.
Tai buvo veterinarijos gydytojo išsakyta nuomonė, kurią aš perdaviau Gabrielei. Tai nebuvo mano sprendimas ir tikrai nebuvo mano noras užmigdyti Enzo.

Enzo šioje vidio filmuotas kovo 13d. dėl to toks ir liūdnas.

Žinių, kantrybės, laiko, begalinės meilės ir atsidavimo rezultatai. Po ypač sunkios traumos.
Enzulis mažais, bet užtikrintais žingsniais💙❤️

Enzo,💙💙

Jau praėjo trys mėnesiai nuo tos dienos, kai Enzo atvyko pas mane reabilitacijai. Kiekviena diena su šiuo nuostabaus charakterio šunimi atneša vis daugiau džiaugsmo ir leidžia mėgautis pasiektais rezultatais.
Nors priešakyje dar daug darbo ir mankštų, rankų nenuleidžiame ir toliau judame pirmyn. 👌👌

Enzo💙

Enzo

Boo nuostabaus charakterio samojedo veislės gražuolis.

Enzo ❤️❤️
Vaizdai patys kalba už save👌

Izi – nepaprastai kantri siela, kuriai gyvenimas skyrė nelengvą išbandymą.

Osteosarkoma – liga, kuri paliečia ne tik žmones, bet ir mūsų mylimus augintinius, palikdama žymę kiekvienoje dienoje.

Tačiau ši istorija – ne tik apie ligą. Tai istorija apie stiprybę, rūpestį ir mažas pergales.
Šiandien Izi liga yra sukontroliuota, o kiekviena diena tampa žingsniu pirmyn.

Hidroterapija jai – ne tik gydymas, bet ir džiaugsmas: vandenyje ji lengviau juda, stiprina raumenis, mažina skausmą ir trumpam pamiršta visus sunkumus.

Stebėti, kaip ji kantriai kovoja ir tuo pačiu mėgaujasi paprastais dalykais – tikras priminimas, kiek daug gali meilė ir rūpestis.

Izi istorija – apie tylų ryžtą, apie gyvenimą čia ir dabar, ir apie tai, kad net sunkiausiomis akimirkomis galima rasti šviesos ✨